Ketvirtadienį, pirmąją „Eid al-Fitr“ dieną ir ketvirtąją baisiausio konflikto tarp Izraelio ir Palestinos kovotojų per pastaruosius metus dieną, Gazos miestas tylėjo iš baimės, išskyrus atvejus, kai tai buvo garsu iš teroro: staigus Izraelio oro smūgių smūgis, kovotojų raketų šurmulys, išlenktas Izraelio link, vienas kitą tikrinančių žmonių šūksniai, paskutiniai mirštančiųjų dejonės.

(Tik po penktadienio penktadienio penktadienio Izraelis paskelbė, kad jo sausumos pajėgos užpuolė Gazą.)

Paprastai šventinę apsipirkimo ir draugų aplankymo dieną Gazos gatvės buvo beveik tuščios, išskyrus kelis nepaisančius vaikus, žaidžiančius naujuose „Eid“ drabužiuose.

Parduotuvės, kuriose geresniais laikais sparčiai prekiaujama riešutais, šokoladu ir kaakiniais sausainiais, buvo uždarytos, o tūkstančiai žmonių, kuriuos jie paprastai patiekia, glaudžiasi namuose. Gatvėse, kuriose dažniausiai skamba kavos, siūlančios sultis, kavos ir vandens pypkes, buvo atidaryti tik keli restoranai, o tik pristatymo.

„Čia buvo gyvenimas, bet dabar tai siaubas“, – sakė 55-erių Maheris Alyanas, gyvenantis gatvėje, kur žuvo pono al-Hatu tėvai, ir po oro smūgių iškvietęs greitąją pagalbą. „Tai nėra įprastas jausmas, kai matai prieš tave mirštantį vaikiną.“

Jei buvo paaiškinimas, kodėl raketos atsidūrė Al Mughrabi gatvėje, ten gyvenantiems žmonėms tai nebuvo akivaizdu.

Tai plieninių blokų ir betoninių pastatų gatvė, kurioje per mažus vitrinas eina elektros linijų raizginiai. Skalbyklos, šalia esanti kirpykla, falafelių parduotuvė ir vaistinė yra gatvėje, iš kurios stovėjo al-Hatus taksi. Ketvirtadienį kraujas vis tiek tepė grindinį ir šaligatvį.

Viename vaizdo įraše, padarytame po pirmojo bepiločio orlaivio smūgio ir paskelbto „Facebook“, matyti baltos kepurės, kruvinas vyras, gulintis veidu žemyn alėjoje netoli balta „Skoda“, kurios stogas ir dešinė pusė buvo įspausta tarsi milžinišku kumščiu, jo galinis langas išdaužytas.